Šiaurės vakariniai Baltarusijos rajonai, besiribojantys su Lietuvos Respublika, nuo likusios Baltarusijos skiriasi daug kuo. Čia gyvenantys žmonės išpažįsta katalikų tikėjimą, o dauguma baltarusių – stačiatikiai. Skiriasi lietuviškai skambančiai kaimų pavadinimais, žmonių pavardėmis, papročiais, mitologija, naminiais tautiniais audiniais, rankšluosčiais, rūtų darželiais ir kt.
Kalbai išnykus, jos pėdsakai ryškiausiai išliko krašto vietovardžiuose. Jie yra tarsi paminklai su lietuviškais užrašais, kurie rodo, kieno čia buvo gyventa, kokia kalba kalbėta. Lietuviai, kaip ir kiekviena tauta, savo gyvenvietes, upes, ežerus, pelkes, laukus ir kita vadina vardais, turinčiais tam tikrą prasmę jų kalboje, jiems būdingos savitos priesagos ir priešdėliai, daugelio kurių neturi kaimyninės tautos. Pasikeitus gyventojų kalbai, kaimų vardai dažniausiai nedaug pakito, tik galūnės buvo suslavintos : pvz., Trakeli, Pogiry, Lazdūny, Žvirbli, Gulbiny, Miškarasi, Bokšty, Šarkiški, Kiškeliški. Tiesa, pasitaiko ir labiau suslavintų pavadinimų ar net jų vertimų, tačiau jie nėra gausūs. Lietuviškai skambančių pavadinimų kilmei nustatyti ypač svarbi priesaga -išk- ( rusų kalba – lenkų – iszki), kuri būdinga tik lietuviškiems vietovardžiams. Vyraujantys lietuviškos kilmės kaimų pavadinimai, be abejo, parodo, kiek plačiai praeityje kalbėta lietuviškai, be to, ne taip tolimoje jei lietuviai būtų seniai suslavėję, būtų kur kas daugiau slaviškų vietovardžių (gyvenvietės, įsikūrusios pasikeitus kalbai, be abejo, turėtų slaviškus vardus).
Rytinės ir pietinės lietuviškų vietovardžių ribos labai vingiuotos, daug kur jie tarp slaviškų vietovardžių sudaro „pusiasalius“ ir „salas“. Tokia, matyt, praeityje ilgą laiką buvo lietuviųgudų etnolingvistinė riba. Palyginti stabilia ji tapo jau nuo XII a., kai lietuviai, įkūrę savo valstybę – Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (LDK), sustabdė rytinių slavų skverbimąsi į lietuvių žemes. Palei svarbesnes upes slavai buvo giliai prasiskverbę į lietuvių žemes, o atokiau nuo jų, upių takoskyrose (ypač Nemuno ir Dnepro baseinų) išliko lietuviškos sodybos. Vėlesnės gyventojų migracijos ir etninės asimiliacijos procesai (lietuvėjo giliau į lietuvių etninę teritoriją prasiskverbusių slavų gyvenvietės ir galbūt slavėjo kai kurios lietuvių „salos“) šiek tiek pakeitė lietuvių-gudų etninę ribą. Minėta lietuviškų vietovardžių pietrytinė riba iš dalies sutampa su 1920 m. nustatyta Lietuvos Sovietų Rusijos siena. Bet tik iš dalies nemaži lietuviškų vietovardžių „pusiasaliai“ ir „salos“ liko už minėtos sienos, tačiau šiapus sienos buvo įsiterpę plotai, kur vyrauja slaviški (gudiški) vietovardžiai.
Kalbant apie aprašomo krašto gyventojų etninę kilmę, daug pasitarnauja gyventojų tikyba. Lietuviai 1387 m. buvo krikštyti katalikais, o gudai daugiau liko stačiatikiais. Tiesa, dalis lietuvių, jau iki 1387 metų apsikrikštijusių stačiatikiais jais ir liko. Be to vėliau įvyko kai kurių tikybos pakitimų dėl LDK stačiatikių unijos su Romos popiežiumi, reformacijos ir kontrreformacijos, unijos panaikinimo carinės Rusijos valdymo metais ir kt. Nagrinėjant aprašomo krašto gyventojų praeitį, reikia į tai atsižvelgti.
Baltarusijos mokslininkas . Grinblatas, remdamasis tyrimų duomenimis, priėjo išvados, kad gudiškai kalbantys katalikų tikybos gyventojai, praeityje nebuvę unitais (jo vadinami „senieji katalikai“), yra sugudėjusių lietuvių palikuonys. Jis taip pat nurodė jų gyvenamą arealą (tiesa, į jį neįjungė katalikiškų „salų“ ir „pusiasalių“).
Kalbos pasikeitimas aprašomoje teritorijoje, kaip teigia istorikai M.Balinskis ir T.Lapinskis, pradėjo po karų , bado ir epidemijų XVIII a. pradžioje (ypač po 1709 – 1711 m. maro). Jų metu daug vietos gyventojų lietuvių išmirė, o į ištuštėjusius kaimus kai kur buvo atkelta žmonių ir iš slaviškos (daugiausia gudiškos) LDK dalies. Atsirado mišriai gyvenamų vietų. Tokiose vietose prasidėjo išlikusių lietuvių gudėjimas. Lenkijos – Lietuvos jungtinės valstybės laikotarpiu (iki 1795 m.) kalbos pasikeitimas buvo lėtas. Jis paspartėjo XIX a. dėl caro valdžios vykdytos grubios prievartinės rusifikacijos.
Daugiau žinių apie aprašomo krašto kalbinę situaciją yra iš XIX a. pirmosios pusės ir jo vidurio. Jas pateikė minėti istorikai M.Balinskis ir T.Lipinskis, Peterburgo Mokslų Akademijos akademikas P.Kepenas, jų randama bažnyčių vizitacijos aktuose, parapijų sąrašuose, įvairiose anketose, atskirų asmenų atsiminimuose ir kt. Iš visų šių duomenų matyti, jog tuo metu pietrytinės lietuvių kalbos ribos palyginus su lietuviškų vietovardžių duomenimis jau buvo pasitraukusios į šiaurės vakarus, o jos vietoje jau vyravo gudų kalba arba buvo kalbama mišriai. Mažiausiai slavėjimas buvo palietęs aprašomo rašto šiaurinę (Breslauja Pastovys), kiek labiau pietinę (Gardino ir Lydos miestų apylinkėse lietuvių kalba jau buvo gerokai apnykusi), o labiausiai vidurinę dalį. Čia palei Ašmenos Vilniaus traktą baltarusių kalba plačiau pleištu siekė Vilnių ir Trakus. Šio pleišto rytuose (apie Ašmeną) ir vakaruose (apie Vilnių, ypač į pietus nuo jo) lietuvių kalba jau buvo bebaigianti nykti, o kitose jo vietose (apie Salas, Žiurponis, Astravą, Cudeniškes, Velbutuvą (dabar Baltarusijos ribose), Lavoriškes, Turgelius, Medininkus, Trakus (Lietuvos ribose) buvo kalbama mišriai arba naujoji (gudų) kalba buvo tik pradėjusi plisti. Dar vienas gūdų kalbos pleištas formavosi dešinėje Neries (Vilijos) upės pusėje apie Žodiškes, Svyrius, Žukainis, Kiemeliškės. Šio pleišto vakarinėje dalyje buvo kalbėta mišriai, o rytinėje lietuvių kalba jau daug kur buvo beveik išstumta gūdų kalbos. Tarp šių daugiau ar mažiau sugudėjusių pleištų kairėje Neries pusėje buvo išlikęs lietuviškas „pusiasalis“, apėmęs Bezdonių, Buivydžių (dabar Lietuvos Respublika), Bistryčios, Varnionių, Mikailiškių, Gervėčių apylinkes. Kitas stambus lietuvių kalbos „pusiasalis“ buvo išlikęs lietuvių etninės teritorijos pietryčių teritorijos pietryčiuose, kuris tęsėsi nuo Dieveniškių į pietryčius per Geranainis, Subatninkus, Lipiškes, Viją, Laz(d)ūnus, Takoriškes ir siekė Beržonus upės žemupį bei Nalikokų girios vakarinį pakraštį.
Patys niūriausi lietuvių tautai buvo spaudos draudimo metai XIX a. antroje pusėje ir XX a. pr. Tuo metu prasidėjusiam lietuvių tautiniam sąjūdžiui Rytų Lietuvoje reikštis trukdė ne tik caro valdžia, bet ir vietiniai lenkiškos orientacijos veikėjai, visų pirma katalikų dvasininkai (Vilniaus katalikų vyskupijos vadovybė ir dvasininkijos dauguma buvo nusiteikusi pro lenkiškai) ir sulenkėję dvarininkai. Buvo labai suaktyvintas lietuvių lenkinimas, ypač per bažnyčią. Lietuviai valstiečiai, neatlaikę dvigubos nacionalinės priespaudos, masiškai pereidavo prie gūdų kalbos dialekto, turinčio daug polonizmų, o vietos gyventojai vadinamos „paprastąja“ kalba („po prostu“). Tai lietuvių rusinimo ir lenkinimo bendra išvada. Lietuviai, mokėdami šią kalbą, galėjo susikalbėti tiek su lenkiškai kalbančiais kunigais ir dvarininkais, tiek ir su rusiškai kalbančiais caro valdininkais ir mokytojais. Didesnė dalis kaimiečių, perėjusių prie „paprastosios“ kalbos, savęs netapatino nei su lenkais, nei su gudais, o vadinosi „tuteišais“ (t.y. čiabuviais). Tik tarpukario metais, kai rytų Lietuva buvo Lenkijos okupuota, okupacinė valdžia daugeliui „tuteišų“ įtvirtino lenkišką tautinę savimonę.
Lietuviškai kalbančių procentas Vilniaus gubernijoje tuo laikotarpiu sumažėjo maždaug perpus 35 – 40% XIX a. viduryje iki 17 – 20% Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse. Intensyviausias kalbos pasikeitimas vyko 30 – 40 km spinduliu aplink Vilniaus miestą, tapusiu stambiu lenkų kalbos ir kultūros centru (dabar daugiausia Lietuvos Respublikos teritorija). Dabartinėse Gudijos ribose „paprastoji“ kalba paplito į šiaurę nuo Gardino (Ašiuža, Perlamas, Pariečė), apie Žirmūnus, Vosyliškes, Viją, Takoriškes, Lentupį, Kamojis, Drūkšius, Vidžius, Brėslaują, Bristryčią, Varnionis. Lietuvių kalba Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse dar plačiai buvo vartojama visame dabartiniame Varanavo rajone (ypač Pelesos, PlikiųAsavos ir BenekainiųArmoniškių apylinkėse), daugelyje kaimų tarp Adutiškio ir Kamojų. Be to, dar buvo išlikusios nemažos lietuvių kalbos salos apie Gervėčius, Lazdūnus, Apsą ir kt.
1920 metais Lenkijai okupavus Rytų Lietuvą, prasidėjo neregėtai žiaurus lietuvių nutautinimas. Tam reikalui buvo įjungtos valdžios įstaigos, mokykla, spauda, bažnyčia. Buvo panaikintos beveik visos po Pirmojo pasaulinio karo įsteigtos lietuviškos mokyklos ir skaityklos.
Nustatant 1920 m. Lietuvos – Sovietų Rusijos sieną, Lietuvos delegacija pateikė žinias apie tai, kur XIX a. pirmoje pusėje ir viduryje buvo kalbėta lietuviškai ir kur dėl lietuvių kalbos išnykimo didele dalimi buvo kalta carinės Rusijos vykdyta nutautinimo politika. Sovietų Rusija, 1920 metais pripažinusi Lietuvos carinės Rusijos valdymo metais nutautintas vietas, iš dalies atitaisė Rusijos padarytą skriaudą lietuvių tautai. 1926 IX.28 SSRS nota Lietuvos vyriausybei patvirtina, jog ji nepakeitė savo nusistatymo dėl 1920m. sienos. Deja, Stalinas, 1939 ir 1940 m. perduodamas Lietuvai Vilnių ir dalį Vilniaus krašto, anksčiau sovietinės vyriausybės pasirašytų sutarčių dėl Lietuvos rytinės sienos nesilaikė – žymi krašto dalis, net ir lietuviškai kalbančios teritorijos, Lietuvai nebuvo gražintos.
Čia verta prisiminti SSRS aukščiausios tarybos 1940 m. rugpjūčio 3 d. įsaką apie Lietuvos „priėmimą“ į SSRS sudėtį, kurio tekstą pasiūlė Baltarusijos (Gudijos) SSR atstovas P. Panomarenka:
Baltarusijos SSR ir toliau liko Apso, Adutiškio-Kamojų, Gervėčių, Benekainių – Armoniškių, PlikiųAsavos ir Pelesos „salos“, kurios minėtame įsake nurodytose apylinkėse ir kur lietuviškai kalbantys tuo metu sudarė gyventojų dauguma.
Prie Gudijos priskirtoje etnografinės Lietuvos dalyje po Antrojo pasaulinio karo lietuvių nutautinimas (daugiausia rusinimas) buvo tęsiamas toliau valstybiniu mastu ir brutaliai. Visos lietuviškos mokyklos buvo uždarytos tuoj po karo. Likviduota lietuviška spauda. Buvo ribojami kontaktai su Lietuva. Žinomi faktai, kai kolchozų pirmininkai bausdavo už kalbėjimą lietuviškai, atimdavo arus, jeigu vaikas išvažiuodavo mokytis į Lietuvą. Visi vietos lietuvių kreipimaisi į Gudijos ir Lietuvos vadovus, į Maskvą ir net į tarptautines institucijas dėl lietuvių mokyklų atkūrimo nieko nepadėjo. Pasiekta tik tiek, kad nuo 1957 m. keliose Gervėčių ir Pelesos mokyklose buvo leista mokytis lietuvių kalbos kaip dalyko. Iš pradžių tokių pamokų buvo 8-iose mokyklose. Vėliau jos išliko tik trijose mokyklose: Gervėčiuose, Giriose ir Pelesoje. Tačiau ir jose valandų skaičius buvo sumažintas, o Gėliūnų, Dubinių, Pavalakės, Paditvio ir Rimdžiūnų mokyklose buvo likviduotos arba jose buvo panaikinta lietuvių kalba. Lietuviai toliau slavėjo, ypač jaunimas. Daug lietuvių išsikėlė į Lietuvą, daugiausiai į Vilnių, kas galėjo siuntė savo vaikus mokytis. Tokia padėtis tęsėsi iki pat Atgimimo laikų. Lietuviškai kalbančių skaičius per 50 sovietų valdžios metų sumažėjo maždaug nuo 50 iki 7 – 8 tūkstančių. Taigi mokančių lietuvių kalbą bus sumažėję net apie 6 kartus. Dėl mišrių vedybų ir ypač dėl lietuviškų mokyklų nebuvimo lietuvių kalbos salos sparčiai nyko. Stambiausia lietuviška sala išliko apie Gervėčius. Ten 13-oje kaimų vyrauja šeimos, kuriose bendraujama lietuvių kalba, o dar keliuose kaimuose tokių šeimų mažai. Ypač stipriai sugudėjo Varanavo rajonas, pokario metais buvęs žymia dalimi lietuviškas. Daugelyje kaimų tik senukai temoka lietuviškai kalbėti. O jų kasmet vis mažiau belieka. Šiame rajone lietuviškiausios išliko Pelesos apylinkės, tačiau ir čia lietuvių kalba gerokai apnyko. Apso apylinkėse lietuviškai kalbančių nedaug beliko, o apie Laz(d)ūnus ši kalba jau baigia išnykti.