Gervėčių apylinkėse nuo XVI a. antrosios pusės buvo paplitę gatviniai kaimai – 15 - 20 sodybų. Laikui bėgant, kaimų sklypai smulkėjo, sodybų daugėjo. Jau XX a. pradžioje šios apylinkės kaimai virto sudėtingais gatviniais kaimais su sodybomis abejose gatvės pusėse. Nuo 1925 iki 1937 m. dalis kaimų buvo išskirstyta į vienkiemius, tačiau nemaža jų liko nepaliesta iki šiol.
Gatvinis išliko ir Rimdžiūnų kaimas.
Rimdžiūnų ariamoji žemė buvo suskirstyta į 3 laukus. Viduriniame stovėjo kaimas su sodybomis ir daržais. Dviejuose laukuose valstiečiai turėjo po 2 rėžius (šniūrus) žemės, o viename po 3. Pievos ir miškai taip pat padalyti rėžiais. Ganyklos – bendra viso kaimo nuosavybė. Rėžinė žemės sistema iki kolektyvizavimo.
Kaimo gatvė yra apie kilometro ilgio ir eina palei Ašmenos upę. Tiek visi XX a. gatvinio tipo kaimai, tiek ir šis yra linijiniai. Sodybos išrikiuotos abiejose gatvės pusėse. Vieną liniją sudaro gyvenamasis namas, galu atsuktas į gatvę; už gyvenamojo namo, toliau nuo gatvės, stovi tvartas. Antrąją liniją pradeda klėtis, taip pat galu atsukta į gatvę; vienoje linijoje su klėtimi stovi antras tvartas (karvių) arba pašiūrė. Kluonas nuo gatvės nustumtas toliausiai. Jis pagrindinėmis durimis atsuktas į gatvę ir lyg uždaro abi linijas. Toks sodybų suplanavimas Rimdžiūnuose išliko iki šiol.
1915 m. kaimą labai sunaikino gaisras. Nesudegęs liko už upės mažažemių galas ir trys pirkios bei keletas ūkinių pastatų pačiame kaime.
Trobesiai buvo atstatyti tose pačiose vietose laikantis susidariusios tradicijos.
Iki XIX a. vidurio medžių kaime augo nedaug, nes valstiečiai nenorėdavo, kad jie užtamsintų pirkias, kurios ir taip buvo mažais langeliais.
Kaimo gatvė, sodybos ir kai kurie laukai buvo aptveriami tvoromis. Šiam kraštui būdingiausios gulstinės tvoros. Senovėje šulinių buvo maža – du visame kaime. Iki XIX a. pradžios jie buvo su svirtimis. Cementiniais rentiniais su velenu šuliniai paplito trečiame ir ketvirtame dešimtmetyje.
Iki 1929m. kaimo gatvė buvo klojama šakomis, o ant jų pilamas smėlis. 1929m. ji buvo išgrįsta akmenimis.
Gyvenamieji namai čia vadinami pirkiomis. Tradicinės pirkios ilgos ir siauros, dažniausiai dvigalės, yra iš 3 dalių: pirkios, priemenės ir pirkaitės.
Pagrindinis galas nuo gatvės pusės vadinamas pirkia. XIX a. viduryje ji neretai būdavo dūminė. Dūminių pirkių buvę maži langeliai su smulkučiais stiklais. Žiemą nakčiai langelius žmonės uždengdavo nuleidžiamomis šiaudinėmis langinėmis.
XIX a. antrojoje pusėje dūminės krosnys buvo keičiamos. Naujosios nedaug skyrėsi nuo dūminių, jų forma išliko ankstesnioji. Krosnies apačioje buvo rąsteliais, ant kurių laikosi visa krosnis. Viršutinėje krosnies dalyje įrengtas dūmtraukis.
XX a. pradžioje pirkios jau buvo pakankamai šviesios, nes turėjo keturis didesnius ir vieną mažesnį langą. Du langai galinėje sienoje vadinosi ūlyčiniais; priekinėje šoninėje sienoje taip pat du langai: vienas iš jų atšlaiminis – pakūcinis, antras – atšlaiminis-pečinis; kitoje šoninėje sienoje buvo vienas mažesnis langas.
XX a. pradžioje pirkios buvo negrįstos. Grįstos paplito trečiame ir ketvirtame dešimtmetyje.
Priemenė yra vienodo dydžio su pirkia. Ji, kaip ir Rytų Lietuvoje bei Vakarų Baltarusijoje, nekūrenama, be lubų. Priemenėje laikomi namų apyvokos reikmenys, skrynios.
Kitą gyvenamojo namo galą sudaro pirkaitė. Joje irgi buvo krosnis, kūrenama žiemą. Pirkaitėje buvo laikomos bulvės, taip pat kodžiuose rauginti kopūstai ir burokai. Kartais pirkaitės gale būdavo dvi patalpos pirkaitė ir ažukamaris. Pastarajame laikomi drabužiai ir kita manta. Apie 1930m. šiame krašte vietoje pirkaitės pradėta rengti seklyčią.
Iki XX a. pradžios visoje apylinkėje pirkios buvo statomos iš apvalių rąstų. XX a. pradžioje imta jas statyti iš tašytų.
Iki XIX a. pabaigos beveik visų trobesių stogai (dangčiai) buvo šiaudiniai.
Iki XX a. pradžios visos Rimdžiūnų pirkios buvo be prieangių (gonkelių). Jie šiame krašte pradėti atstatyti antrajame dešimtmetyje.
Buržuazinės Lenkijos okupacijos metais vietos valdžios įsakymu visos pirkios iš lauko būdavo baltinamos. Tačiau baltinimas neprigijo. Pastarajame dvidešimtmetyje išorines pirkių sienas imta dažyti aliejiniais dažais. Iki tarybinės santvarkos metų dauguma Rimdžiūnų gyventojų turėjo klėtis. Visos klėtys buvo vienos patalpos, su aruodais. Dauguma jų duris turi iš šono. Šiuo metu iš 14 klėčių 13 yra su šoninėmis durimis, o viena turi duris gale. Klėčių stogai anksčiau buvo šiaudiniai, dvišlaičiai, šiuo metu dauguma jų dengtos skiedromis.
Beveik kiekvienas valstietis Rimdžiūnuose turėjo kluoną. Šiuo metu išlikę 8 kluonai. Jie yra aukštaitiško tipo. Kluonams būdingi platūs ir trumpi korpusai, aukšti keturšlaičiai ar dvišlaičiai stogai. Iki XIX a. vidurio kluonai buvo su jaujomis. Jos įrengtos kitame kluono gale. XIX a. pabaigoje jaujų kluonuose jau nebebuvo. Viduje išilgai per visą kluoną yra moliu plūktas klojimas. Čia spragilais buvo kuliama javai. Tarp klojimo ir sienų tarpas atskirtas pėdžiomis, vadinamas šalinėmis. Pėdžių kluone yra 4, 6 ar 8. Daugiau pėdžių būdavo didesniuose kluonuose. Priešais kluono duris retkarčiais pristatomas priekluonis. Jame dažniausiai būdavo laikomas šienas. Kluone vienas tarpupėdis, skirtas pelams, vadinamas mekenyčia.
Iki XX a. pradžios Rimdžiūnuose kluonai būdavo statomi iš apvalių rąstų. Amžiaus pradžioje, taupant statybinę medžiagą, jie imti statyti iš perpjautų per pusę rąstų. Kluonų stogai buvo šiaudiniai, pėdinės konstrukcijos.
Tvartai šiame krašte vadinami pūniomis. Jų architektūrinė forma labai įvairi. Vieni tvartai yra atskiri trobesiai, pailgo keturkampio plano su atskiromis patalpomis karvėms, arkliams, kiaulėms, avims. Nuo XIX a. antrosios pusės šiame krašte, kaip ir visoje Vakarų Baltarusijoje, buvo tradicija tvartus jungti prie namo pirkaitės galo paprastai pristatydavo arklių pūnią. Tvartai dažniausiai buvo statomi iš apvalių rąstų; šie kampuose suneriami į atsikišusias sąsparas (prastą kampą). Stogai šiaudų, keturšlaičiai. Karvių tvarto gale dažniausiai atitvertas avių gurbas ir kiaulių gardelis. Tvartas neturėjo kapitalinių lubų. Vietoj jų būdavo uždedamos kartelės viršus apipilamas lapais, kad šaltis į tvartą neitų.
Iki XX a. pradžios bulves valstiečiai laikydavo pirkaitėje arba kalvose iškastose duobėse. XX a. pradžioje imta statyti bulvėms rūsius (sklepus). Antžeminę rūsio dalį sudaro 4-5 rąstų vainikas. Stogas dvišlaitis, skiedrų. Įėjimas į rūsį yra viename gale.
Kaimo pakraštyje palei Ašmenos upę buvo išrikiuotos pirtys. Tai nedidelės 2 patalpų trobelės (pirtis ir priepirtis) apvalių arba tašytų rąstų sienomis, keturšlaičiu arba dvišlaičiu. Šiaudų stogu. Seniau buvę pirčių daugiau, dabar kaime, būtent tokių, yra 5.