Gervėčių krašto gyventojams būdinga savita tarmiška šnekta, kuri prikauso Rytų Aukštaičių vilniškių (vadinamų Rytų Dzūkų) patarmei. Gervėtiškių šnekta yra viena svarbiausių etninio lietuvių kalbos variantų, autentiškos pirmapradės lietuvių teritorijos ir tautybės likutis. Suslavėjus tarpinėms apylinkėms dėl ilgos izoliacijos nuo pagrindinių lietuvių kalbos tarmių, Gervėčių šnekta išlaikė daug archaizmų, o dėl glaudaus kontakto su slavų kalbomis joje radosi nemaža originalių naujadarų.
Gervėtiškių šnektai būdingas „apiręs“ dzūkavimas (dziedas, medzias, trupucį...), būtojo kartinio laiko veiksmažodžių galūnių trumpinimas/netarimas (a ~ ajo, ata ~ atajo, jo ~ jojo...) ir kiti ypatumai. Jie turi keturis vietininkus (greta įprastinių vidaus vietininkų vartoja pašalio vietininkus), tik galūnėje vietoj p turi k. Įdomiai keičiamos naudininko galūnės, pvz., vyruo – „vyrui“ arba akie – „akiai“.
1930 m. Gervėčių krašto tarmę aprašė estų kalbininkas Pėteris Aruma knygoje „Litauische mundartliche Texte aus der Wilnaer Gegend mit grammatischen Anmerkungen“. 1970 m. ir 1992 m. buvo surengtos etnografinės kraštotyros ir tautosakos ekspedicijos į Gervėčių kraštą. Surinkta per 660 lietuviškų pasakų, sudaryti 29 įvairių lietuvių tautosakos žanrų rinkiniai. Visa medžiaga saugoma Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir Muzikos akademijos rankraštynų fonduose. Išleista knyga „Gervėčių pasakos“ (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1997 m. Vilnius). Šnektą taip pat nagrinėjo Jadvyga Kardelytė („Gervėčių tarmė“, 1975 m.), Aloyzas Vidugiris, Elena Grinaveckienė, rusė Tamara Sudnik („Диалекты литовско-славянского пограничья“, 1975 m.).